Balandžio 25 d. 17.00 val. KVIEČIAME į Šiaulių dailės mokyklos mokytojų PARODOS atidarymą.
Balandžio 25 d. 17.00 val. KVIEČIAME į Šiaulių dailės mokyklos mokytojų PARODOS atidarymą.
Žaidimų kambarys (...)
Mokiniams dažnokai kartoju, kad galbūt vienintelė laisvė (turiu minty „laisvę“, kaip ją suvokia anarchistai), gyvenant sociume, įmanoma tik dailininko dirbtuvėje, gal dar kur scenoje, mažo tiražo poezijos rinktinėje, o apibendrinus MENE, kūryboje.
Tai ta erdvė, kurioje pats kuri sau taisykles (ar nekuri jokių), ieškai krypčių, pasirenki tempą, protarpiais pasikliauji intuicija, ar kuri hiperracionalias strategijas, sistemas, o vėliau, tik op, ir visa tai vėl išsistemini, pergrupuoji, sumali, sulipdai, išardai, perdarai, permąstai, o panorėjęs sustoji, nutyli, svajoji, kol vėl prabyli, pradedi viską iš naujo.
Tai LAISVĖ - beribė, be aiškių orientyrų, bent jau tol, kol nesiskundžia kaimynai.
Tad šių metų parodos tema galėtų būti žvilgsnis į procesus, vykstančius dailininko dirbtuvėje, jo „Žaidimų kambaryje“.
Pamąstymai apie „žaidimus ir laisves“, taip rišliai pradėti, gal būtų taip ir pasibaigę, jei ne... Pelėdos. O nutiko štai kas: netikėtai, tik šast, ir išlindo tekstukas, toks intriguojantis/viliojantis, paklausykite:
D. Lyncho serialas „Twin Peaks“ pasauliui padovanojo garsiąją ištarmę – „Pelėdos nėra tai, kas atrodo.“
Iš pažiūros šis absurdiškas pareiškimas tapo sparnuota fraze – raktažodžiu, kaip žvelgti į supantį pasaulį, kuris nuolat pasiūlo galvosūkių ir niekada nepateisina lūkesčių. Nėra reikalo iš anksto kurti schemas – viskas, kas iš tiesų atsitiks, pasirodys kur kas įdomiau, negu buvo galima numanyti.
Taip, tikrai, PELĖDOS! Kaip galėjau jas pamiršti! Kokia čia „laisvė“, jei joje nėra pasislėpūsių Pelėdų!
Tad jas, nė trupinėlio nedvejodamas, ir įtraukiu į siūlomos šiųmetės mūsų parodos konceptą, ir tikiuosi, kad joms čia bus jauku.
(...) arba Pelėdos nėra tai, kas atrodo
