Mokytojų kūrybos paroda

~~Septynioliktoji kūrybinė meditacija
Šiaulių dailės mokyklos mokytojų paroda

Ceci n'est pas une pipe – „Tai ne pypkė“ pareiškė kažkada garsus dailininkas Renė Magritas, pavaizduodamas būtent pačią tikriausią pypkę. Taip, tai ne pypkė. Tai pypkės atvaizdas. Į kokių atvaizdų pasaulį mus septynioliktą kartą kviečia dailės mokyklos mokytojai? Kas yra labiau tikra – vaizduojamas objektas, jo atvaizdas, kūrybinio proceso viražai ar emocija, kurią sukelia kūrinys? Kiekvienas menininkas yra truputėlį egoistas – jis siūlo žiūrovui savąją tiesą, savąjį pasaulį, matymą ir suvokimą. O žiūrovo teisė – jį priimti arba ne. Čia ir įvyksta tam tikra cheminė reakcija. Reakcija į atvaizdą, į jo paviršiaus faktūras ir vidinius kodus, mezganti menininko ir žiūrovo dialogą.
Atvaizdų galia šiuolaikiniame pasaulyje yra begalinė. Būtent vaizdais mes kalbame, pasakojame, suvokiame, tyrinėjame. O kada meninis vaizdas yra įdomus, kada intriguoja, provokuoja, verčia mąstyti ir klausti? Turbūt pagrindinis atsakymas ir raktas – meno kūrinio paslaptis. Kiek ta paslaptis turi potencialo paveikti žiūrovą, jo estetines pajautas, kūrybinį mąstymą ir klausinėjimo malonumą, tiek kūrinys yra sėkmingas.
Į kokias kūrybines meditacijas kviečia dailės mokytojai – kūrėjai? Kuo išskirtinė jau tradicinė - pavasarinė jų sukurtų kūrinių invazija į dailės mokyklos erdves? Juvelyriškai jautrūs grafikos nėriniai pilkoje, ypatingai subtilioje faktūrų ir ornamentų organikoje Gitanos Kaltanienės darbe kviečia ramiam tyliam dialogui, vidinei kontempliacijai ir galimybei sustoti. Būti čia ir dabar. Patirti. Pajausti. Tuo tarpu Eglės Bičkienės grafikos faktūrų tinkluose nebyliai šnabždasi laumės. Pasakoja mums savo mistines istorijas ir bando įtraukti į nepažintą pasaulį. Tarsi geltonos pienių galvos gegužės pievoje, bet išsirikiavusios pagal dydį ir švarią dizainerišką schemą, puikuojasi Vitalijos Kurtinaitienės keramikos kompozicija „Geltona meditacija“. Meditacija, nes būtent tai, ko gero, taikliausiai nusako pačios autorės patiriamą būseną auginant molio plokštumą šalia plokštumos, suteikiant jai formą ir tūrį. Geltoną dėmę ir formą. Geltoną žaismę ir smagų flirtą su žiūrovu. Paflirtuoti autorė kiekvieną kviečia ir su savimi keramikos kompozicijoje, aprėminančioje veidrodį gėlių žiedais, ir tarsi imi girdėti: „veidrodėli, veidrodėli...“
Monumentalus spalvų grynumas ir sodrumas Dalvyčio Udrio tapybos darbe ištaško mūsų regėjimą, bet kai akys pamažėle apsipranta, imi stebėti katiniškus ir moteriškus siluetus, žaidžiančius tik jiems vieniems žinomą šachmatų partiją. Ir be jokios abejonės, silueto grožis ir jų persiliejančios dėmės čia triuškinamai laimi savo partiją. Kiek kitokia – labiau pastelinė ir abstrakti spalvinė meditacija Viktorijos Visockytės tapybos darbe. Ar tai atsidavimas tapybiniam potėpių ir spalvų žaismui, ar patirtos būsenos ir išgyvenimų sukurta meninė tikrovė? Ko gero, viskas kartu. Taškinė spalvinė meditacija Jūratės Žuklienės tapyboje įsuka lengvą judėjimą ir viesulą. Vienas taškas gali turėti esminę reikšmę, o daug spalvotų taškų sukuria meninę iliuziją, siunčia „Žinią“, išjudina erdvę. Juk taškas, o šiuolaikiniame skaitmeniniame vaizde – pikselis yra tai, iš ko ir susidaro vaizdas.
Į vidinių būsenų teritorijas įsileidžia Ugnius Ratnikas. Kokiais meninės tikrovės vaizdiniais žaidžia autorius? Kas čia yra tiesa? Ekspresyvios emocijos, kuriamos grafiškų linijų ir spalvinių dėmių ar skylantys žmonių pavidalai, neišvengiamai primenantys, kad vienos tiesos nėra ir negali būti, kad gyvenimas tam ir sutvertas, kad ieškotume ir nerastume, o po to vėl ieškotume...
Šmaikštus dialogas šuns paunksmėje vyksta Rinaldo Damskio drobėje. Ryto kava ir dialogas su kitu. O gal kitu savimi... Minkšta, šilta ir tapybiška miesto fragmento užuomina tarsi leidžia tapti nematomu šios scenos dalyviu. O gal tai tik maloni iliuzija? Perkurtos seno dvaro iliuzijos autorius yra ir Alvydas Šalkauskas. Fotografas dekonstruoja ir iš naujo sulipdo menamą būtį – iš saldžių praeities likučių kurdamas kitokį atvaizdą, įsivaizduojamą galimybę būti dabartyje ir visa tai išgirsti atvaizde. 
Medituoti ir šokti lėtą lietaus šokį savo akvarelėse kviečia Violeta Kiznienė - išgyventi šlapią akimirką minkštuose akvareliškuose nubėgimuose, pajausti drėgmės prisotintą nuotaiką ir meditacinę vandens magiją. Magiją, kuriamą to paties vandens ir pigmentų žaidimais popieriuje. Žydėjimo šventę švenčia Edita Sūdžiūtė savo dekoratyviame, monumentalioje formoje išreikštame žiede. Čia svarbi ne tik formos ir faktūrų dermė. Kompozicija nėra tik apie žydėjimą, tai daugiau apie pradžią, gimtį, esmę – apie karaliaujantį moteriškumą.
Kontrastingas savo spalviniu sprendimu, kur anglies juodume švyti akinantis mėlynumas yra Irenos Šliuželienės keramikos darbas. Kūrinys tarsi nepatogus, neramus iš pirmo žvilgsnio, tačiau jis tarsi nuneša žiūrovą į kažkokį beprotišką gylį, paslapčių sodą su žėrinčios vilties šviesomis. Faktūrinė begalybė, minkšta ir subtili keramikos reljefų įvairovė ir organika priverčia kontrastingus tonus kaip klusnius vergus tarnauti jos didenybei subtilumui.
Miesto siluetų užuominos į įsivaizduojamus miestus ir galimus gyvenimus bei teritorijas Viliaus Šliuželio monotipijose alsuoja ramybe. Vidiniu stabilumu ir susikaupimu. Jos primena vaikystės knygas ir istorijas – būtas ir nebūtas. Monumentalios formos sukuria minkštą kūrinio geometriją. Ir imi girdėti jautrias metaforas ir poeziją.
Menininkas visada yra pažeidžiamas ir jautrus. Jis sukuria savo meninį pasaulį ir pasiūlo jį mums. O tai puiki proga pažinti ne tik autoriaus, bet ir savo vidinius labirintus. Nes atvaizdo galia yra stulbinanti.

Ernesta Šimkienė